Naujienos

KETURI TARNYBOS DEŠIMTMEČIAI – KAIP ŠVENTĖ

Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialistė Kristina Adomaitienė lapkričio 1 d. mini išskirtinę sukaktį – keturiasdešimtmetį tarnybos izoliatoriuje. Apie tokius žmones retai rašo laikraščiai, nes jie tarsi jokių žygdarbių nepadarė, tik dirbo savo darbą. Tačiau tokių kaip Kristina dėka paprasta suprasti, kad tikrosios vertybė – sąžinė, garbė, kuklumas dar neišėjo iš mados. Atvirkščiai – jos yra gyvenimo pilnatvės pagrindas. Mėgstama kolegų, visada puikios nuotaikos, labai kukli ir su begaline meile savo profesijai tarnaujanti Lietuvai.

„Net pati stebiuosi, kad taip ilgai čia tarnauju, taip greit prabėgo metai, kaip melodija“, – kukliai šypsosi pareigūnė. Ji nesidomėjo, ar daug tokių veteranų, vienoje pataisos sistemos įstaigoje ištarnavusių net keturis dešimtmečius yra Lietuvoje, o ir išskirtine savęs nelaiko. „Tarnybos pradžioje ir aš stebėjausi izoliatoriuje dirbančiais 15 ir daugiau metų. Galvojau – nieko sau, amžinybę išdirbo vienoje vietoje“, – pasakoja Kristina. Ji tarnybą Šiaulių tardymo izoliatoriuje pradėjo 1980 metų lapkričio pirmąją, būdama devyniolikos, jau turėdama buhalterės profesiją. „Pradžioje maniau, gal įsidarbinsiu įstaigos buhalterijoje, jei atsiras laisva vieta. Vieta atsirado, bet nebenorėjau būti buhaltere. Jaučiausi esanti savo vietoje ir nė karto nesigailėjau dėl savo pasirinkimo“, – sakė pareigūnė.  

Paprašyta papasakoti, kokia jos tarnyba izoliatoriuje buvo sovietmečiu, K. Adomaitienė šyptelėjo: „Gal labiau priminė kariškio gyvenimą. Drausmė, besąlygiškas paklusimas aukštesnio rango pareigūnams.“ Tačiau ir iš šio laikotarpio Kristina išsinešė šviesių prisiminimų. „Mūsų pamaina buvo draugiška, laiką kartu leisdavome ir po tarnybos. Eidavome į kiną, teatrą, kartu švęsdavome šventes“, – pasakojo pareigūnė.

Per keturis tarnybos dešimtmečius K. Adomaitienė matė, kaip Šiaulių tardymo izoliatorius keičiasi. Buvo metas, kai jame vienu metu buvo laikoma iki 1400 suimtųjų ir nuteistųjų. Nusistebėjus, ir kur tiek sutilpdavo, jaunesnioji specialistė paaiškina, kad tuomet lovos būdavusios net triaukštės, vienoje kameroje kalėdavo ir 20 žmonių. „Tik neseniai pradėjusiems tarnybą gal ir sunku įsivaizduoti tokias ekstremalias kalinimo ir pareigūnų tarnybos sąlygas, nes jos dabar skiriasi kaip diena nuo nakties,“ – sakė Kristina.

Pareigūnei teko save išbandyti įvairiose tarnybos srityse: ir kalinčiuosius vedžioti pasivaikščioti, ir apsaugos bokštelyje budėti, ir vykdyti įeinančiųjų bei išeinančiųjų kontrolę praėjimo postuose. Kaip sako pati Kristina, jaučiasi perpratusi labai daug pataisos pareigūno profesijos subtilybių. „Man buvo įdomu, norėjau išmoki, nebijojau. Bijai, jei nežinai. Stengiausi kuo daugiau sužinoti, tad ir baimės atliekant vienokias ar kitokias pareigas nebuvo“, – patirtimi dalijosi K. Adomaitienė. Paklausus, ar jos patirties prireikia jauniesiems kolegoms, Kristina teigė, kad mielai padeda pradedantiesiems, padrąsina, pamoko. „Visuomet sakau, jei nedrąsu – reikia stengtis kuo daugiau sužinoti apie gąsdinančius dalykus ir viskas stos į savo vietas“, – sakė jaunesnioji specialistė. Ji mano, kad jaunimas dabar kitoks, tačiau jokiu būdu ne prastesnis. Anot Kristinos, su jaunaisiais kolegomis sutarti padeda gebėjimas priimti juos tokius, kokie jie yra.

Prakalbus apie pataisos pareigūno įvaizdį, K. Adomaitienė pažymėjo, kad per keturis dešimtmečius jai neteko išgirsti pašiepiančių frazių dėl profesijos. „Čia labai tiktų posakis, kad šaukštas deguto medaus statinę pagadina. Ir tarp pataisos pareigūnų pasitaiko nesąžiningų žmonių, tačiau svarbu, kad dauguma tarnauja nuoširdžiai. Gal mūsų profesija tokia – kai viskas gerai, esame praktiškai nematomi, garsiai prabylama, kai jau kažkas negero atsitinka“, – sakė pareigūnė. Ji pripažino, kad tarnaujant jai nė karto nekilo mintis „užsidirbti iš šalies“ įnešant draudžiamus daiktus ar kitaip nusižengti. „Ne, ne , ne, niekada nebuvo tokių minčių. Man patinka tarnyba, man patinka, kai į darbą einu ramia sąžine, jaučiuosi gerai, galėdama drąsiai visiems į akis žiūrėt. Juk visa tai galima akimirksniu prarasti, o ir gėdą nenuplaunamą užsitraukti prieš šeimą, kolegas“, – sakė pareigūnė. Būtent toks požiūris jai leidžia pasitikėti savimi, ramiai ir užtikrintai vykdyti savo pareigas. O jos išties ekstremalios, nes šiuo metu Kristina darbuojasi izoliatoriaus širdimi vadinamoje budinčioje dalyje. „Patikėkite, pas mus veiksmo netrūksta kiaurą parą: atvyksta ir išvyksta suimtieji ir nuteistieji, kažkam greitosios pagalbos prireikia, ar naktį vamzdis trūko, ar pareigūnas susirgo, reikia greitai jį pakeisti, visko ir neišvardysiu, nes praktiškai nėra dalykų, kurių netenka spręsti budintiesiems“, – pasakojo K. Adomaitienė. Šios pareigos reikalauja greitos reakcijos, gebėjimo dirbti komandoje, įvairiausių pataisos pareigūno profesijos subtilybių išmanymo. Kristinai tenka dirbti ir naktinėje pamainoje, tačiau ji teigia jau atradusi receptą, kaip po darbingos nakties atgauti jėgas. „Po darbo naktį, dieną reikia išsimiegoti. Atrodo, dieną vis reikalų atsiranda, miego nelabai norisi, tačiau jei nepailsėsite, kita darbo naktis bus sunki, nes miego trūks. Reikia išmokti ilsėtis, tausoti savo sveikatą, tuomet viskas bus gerai“, – paprastais gyvenimiškais patarimais dalijosi K. Adomaitienė.  

Kristina šypsojosi, palinkėjus dar ilgų tarnybos metų. „Oi, nežinau, kaip čia bus, kiek aš čia būsiu reikalinga“, – svarstė pareigūnė. Šiandien pataisos pareigūnę K. Adomaitienę tarnyba džiugina, džiugina, kad yra reikalinga, kad tie keturi dešimtmečiai praėjo prasmingai, kad kiekviena diena – lyg šventė, dovanojanti galimybę dirbti mėgstamą darbą, kurio neiškeistų į jokį kitą.

Informacija atnaujinta 2020 m. spalio 29 d. 22:56

Svarbiausia informacija apie COVID-19

Pusiaukelės namai

Ko tikėtis atėjus į pasimatymą?

Naujienlaiškis

Įveskite el. pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos