Istorija

Vykdant 1565-1566 metų administracijos ir teismų reformą Panevėžyje atsirado pirmasis kalėjimas. Tik jis dažnai būdavo tuščias, mat to meto įstatymai išimtiniais atvejais numatydavo laisvės atėmimo bausmę ir dar rečiau ją vykdydavo. Per XVII-XVIII a. suirutes kalėjimas sunyko. XIX a. pradžioje jis buvo įsikūręs dabartinės Ukmergės gatvės mediniame pastate. Vėliau parinkta vieta naujo kalėjimo statybai. 1893 m. naujasis keturių šimtų vietų kalėjimas buvo pašventintas.

Po Pirmojo pasaulinio karo kalėjimas trumpam buvo ištuštėjęs, bet greitai vėl prisipildė. 1935 m. jame bausmę atliko 301 vyras ir 33 moterys. Kartu su jais buvo ir penki vaikai. Kalėjimo dirbtuvėse gaminti baldai, replės, vinys, vytos virvės. Nuteistieji dirbo ir už kalėjimo ribų: krovė vagonus, kasė šulinius, ėmė derlių. 1940 m. birželio pabaigoje Panevėžio kalėjime buvo 230 kalinių. Po mėnesio čia įkalinti ir politiniai kaliniai. 1960 m. kalėjimas buvo reorganizuotas į moterų įkalinimo įstaigą. Įstaiga vadinosi OČ 12/5 ir buvo pavaldi Vidaus reikalų ministerijos Pataisos reikalų departamentui.

Lietuvoje nuo 1993 metų pradėta įgyvendinti teisinės sistemos reforma, kuri numatė didelius pokyčius bausmių vykdymo srityje. Nuo 2000 m. rugsėjo 1 d. visa įkalinimo įstaigų sistema iš Vidaus reikalų ministerijos pavaldumo perėjo į Teisingumo ministerijos pavaldumą.

2002 m. buvo priimtas ir 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Bausmių vykdymo kodeksas, kuris pakeitė iki tol galiojusį 1971 metų Pataisos darbų kodeksą. Tuo pat metu įsigaliojo nauji Baudžiamasis ir Baudžiamojo proceso kodeksai. Įgyvendinant naująjį Bausmių vykdymo kodeksą, įstaigos pavadinimas buvo pakeistas dar kartą. 2003 m. birželio 11 d. įstaiga pavadinta Panevėžio pataisos namais.

Informacija atnaujinta 2014 m. sausio 9 d. 10:33