Naujienos

Panevėžio pataisos namuose bausmę atliekančios Dijanos atviras laiškas visuomenei: „Užsivėrus durims, kartais iš tiesų atsiveria langai, įleidžiantys šviesos į tolimiausias sielos kerteles“

Panevėžio pataisos namuose bausmę atliekančios Dijanos atviras laiškas visuomenei: „Užsivėrus durims, kartais iš tiesų atsiveria langai, įleidžiantys šviesos į tolimiausias sielos kerteles“

 

Panevėžio pataisos namuose šiuo metu laisvės laukia 258 nuteistosios. Kiekvienos jų požiūris į gyvenimą, atsakomybę, saviraišką yra skirtingas, todėl ir kelias į pokyčius per resocializaciją skiriasi.

 

Nuo pat bausmės atlikimo pradžios, įkalinimo įstaigose pradedama taikyti visuma socialinės reabilitacijos priemonių: elgesio korekcijos programos, pozityvus laisvalaikio užimtumas, visuomenei naudingos veiklos, kūrybiniai projektai. Ir jeigu žmogus nori teigiamų pokyčių, tai atsispindi jo veiklose, naujų savirealizacijos formų paieškose“, - sako Panevėžio pataisos namų direktorius Edvardas Norvaišas.

 

Aštuonerius metus laisvės atėmimo bausmę atliekanti ir pareigūnų teigiamai charakterizuojama Dijana yra puikus pokyčio pavyzdys. Meniškos sielos nuteistoji įsitikinusi, kad „užsivėrus durims, kartais iš tiesų atsiveria langai, įleidžiantys šviesos į tolimiausias sielos kerteles“. Moteris tiki, kad jos mintys gali padėti tiems, kurie bando atkurti santykį su savimi, aplinka, atrasti draugystę, bendrystę, vidinę ramybę

 

Dalijamės atviru ir nuoširdžiu Dijanos laišku apie lemtingus pokyčius:

 

„Puikiai pamenu tą saulėtą rytą, kai ryžausi lankyti mokyklą, įsikūrusią Panevėžio pataisos namuose. Nuo tos minutės kiekvieną dieną sužinodavau ir išbandydavau kažką naujo, kažką įdomaus. Užklasinės veiklos metu ėmiau ieškoti savyje neatrastų gebėjimų. Piešimas buvo pirmasis atradimas. Piešiau plakatus, puošiau stendus, vėliau įsidrąsinau imtis portretų. Pavykus perpiešti žymių lietuvių rašytojų portretus, įkvėpiau ir kitas moteris bandyti dalyvauti veiklose bei taip ieškoti savo pašaukimo.

Toliau nerdama į meninių atradimų gelmes, surežisavau pirmąjį vaidybinį pasirodymą pataisos namų bendruomenei. Renginys puikiai pavyko, o aš sulaukiau ypač daug pagyrimų, padrąsinimų. Tada pajutau, kad galiu dar daugiau. Jau įsidrąsinau ir sau pasakyti, kad nuo šiol viskas bus kitaip, nes galiu keistis ir į pasaulį bei gyvenimą žvelgti kitokiu – kūrybos kupinu žvilgsiu. Pataisos namai palaikė mano iniciatyvą suburti teatro būrelį, radosi ir bendraminčių, kurios noriai vaidino ir aktyviai dalyvavo kūrybos procese. Reportažą apie mūsų būrelį rodė LNK televizijos kanalas, o viename iš mano režisuotų pasirodymų lankęsis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Leonas Blėdis renginio pabaigoje padrąsinančiai man spaudė ranką.

Dabar kūrybinės veiklos apstu, nes organizuoju koncertus ir pati juose dainuoju. Taip pat statau mini-spektaklius, vaidinu, vedu renginius, kuriu kostiumus, gaminu dekoracijas. Niekada nemaniau, kad atskirtis nuo visuomenės taip apvers mano vertybių hierarchiją, kad nelaisvėje gims toks stiprus troškimas būti aktyviai ir visuomeniškai, kurti kitiems, būti bendruomenės dalimi. Kasdien jaučiu vis stipresnį norą realizuoti savo kūrybines galias. Įsitikinau, kad užsivėrus durims, kartais iš tiesų atsiveria langai, įleidžiantys šviesos į tolimiausias mano sielos kerteles.

Turiu pripažinti, jog jei tą vasaros rytą nebūčiau pasiryžusi užsirašyti į Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą, o lietuvių kalbos mokytoja Rita nebūtų manimi patikėjusi ir įkvėpusi mokytis, bandyti, kurti, ieškoti, tuomet nebūčiau ta, kokia esu šiandien. Mano gyvenime įvyko lemtingas pokytis. Jei iš pradžių maniau, jog būsiu laiminga, įgyvendinusi pagrindinį savo siekį – baigti dvylika klasių, tai dabar suprantu, kad atradau kur kas daugiau – savo naują kelią ir kūrybinių idėjų kupiną ateitį.“

 

   

Informacija atnaujinta 2019 m. gegužės 7 d. 16:49