ANONIMINĖ
DARBUOTOJŲ APKLAUSA

Kontaktai

Sporto g. 7, LT-68501 Marijampolė

Tel. +370 343 70425

Faks. +370 343 75961

El. paštas: info@mpn.lt

Istorija

TRUMPA MARIJAMPOLĖS PATAISOS NAMŲ ISTORIJA

 

Marijampolės kalėjimo istorija prasideda 1930 metais. Ankstesnių duomenų apie Marijampolėje veikusias kalinimo įstaigas beveik neišlikę. Manoma, kad iki tol eilę metų kalėjimo paskirčiai pritaikomos patalpos Marijampolėje buvo nuomojamos iš privačių asmenų, tai buvo ne patogu ir neefektyvu, todėl atsirado poreikis ir idėjos pastatyti naują kalėjimą į šiaurę už miesto, neužstatytoje teritorijoje, šalia naujai pravestos Sporto gatvės, kuri jungė tuometinį kelią į Kauną su geležinkelio stotimi. Kalėjimą suprojektavo, ir vedė techninę priežiūrą garsus praėjusio amžiaus architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis (nuotraukoje). Šis architektas buvo funkcionalizmo krypties Lietuvos architektūroje pradininkas. Pagal jo projektus pastatyta daugybė bažnyčių, rūmų, švietimo įstaigų ir kitų visuomeninių bei gyvenamųjų pastatų įvairiuose Lietuvos miestuose. V. Landsbergio – Žemkalnio pastatai pasižymi funkciniu tikslingumu, konstruktyviomis formomis, darniomis proporcijomis. Tokie reikalavimai buvo keliami ir naujam moderniam tarpukario Lietuvos kalėjimui Marijampolėje. 1930 m. vasario 15 d. architektui pranešta, kad jis turi sudaryti projektą, sąmatą, sąlygas ir vesti darbų techninę priežiūrą. Tam darbui iš valstybės biudžeto paskirta 18000 litų. Bendra projekto suma 846 138 Lt. Statybos darbai turėjo būti baigti 1930–12–04, tačiau kai kurie darbai užtruko dar apie metus.

 

1930 m. suprojektuotą kalėjimą sudarė trijų pastatų kompleksas: administracinis – prie Sporto gatvės, T raidės formos kalėjimas bei U raidės formos ūkinis pastatas. Kalėjime esančių kamerų tūris buvo 2727,35 m3, vienučių skaičius - 20, bendrų kamerų - 26. Bendrose kamerose tilpo 164 žmonės, tačiau buvo galima sutalpinti ir 184. Šio komplekso pastatuose vyko tardymas ir bausmės atlikimas. Kalėjime buvo laikomi vyrai ir moterys, dar tik tardomi asmenys ir jau nuteisti sunkiųjų darbų kalėjimu, kalėjimu arba areštu. Įkalintieji dirbo įvairius, dažniausiai žemės darbus, darbas buvo laikomas pataisos priemone. Bausmių vykdymo sistema to laikmečio kontekste buvo gana pažangi ir humaniška. Mirties bausmės buvo atsisakyta, vietoje jos įvedant kalinimą iki gyvos galvos. Dar daugiau, buvo priimti teisės aktai pataisos įstaigos viduje įgyvendinę progresyvaus bausmės atlikimo principą, labai panašiai, kaip ir 2002 m. birželio 27 d. patvirtintame bausmių vykdymo kodekse įdiegtos „naujovės“. Vienas iš tokių metodų – nuteistųjų skirstymas į 3 grupes: a) pirmoji; b) antroji; c) baudžiamoji. Naujai atvykę į pataisos įstaigą nuteistieji patekdavo į pirmąją grupę, o po nustatyto laiko tarpo už gerą arba blogą elgesį atitinkamai būdavo pervedami į antrąją arba į baudžiamąją grupes, kuriose automatiškai padidėdavo arba sumažėdavo įvairių lengvatų, teisių ir galimybių. Bendrą tarpukaryje susiformavusį požiūrį į žmogų atitiko ir išlikusiuose darbuotojų pareigybių aprašymų dokumentuose nustatytos visiems bendros pareigos – „Kalėjimo tarnautojo pareiga – ne tik saugoti kalinius, kad nepabėgtų ar nepadarytų kokių nors prasižengimų, bet svarbiausia – auklėti juos.“

 

Nauja, ir tikrai ne pati šviesiausia Marijampolės kalėjimo era prasideda po antrojo pasaulinio karo, sulig sovietine okupacija, kuri atnešė daug nelaimių šalies gyventojams, panaikino valstybingumą ir iškreipė iki tol puoselėtas vertybes, tuo pačiu suardė tarpukaryje diegtą humanišką, pažangią kalinimo sistemą. Kalėjimai tapo ne perauklėjimo, o represinėmis įstaigomis. 1944 – 1954 m. Marijampolėje funkcionavo LTSR VRM kalėjimas Nr.6, pavaldus VRM kalėjimų skyriui. Kalėjime laikyti ir kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai, po tardymų ir kitų procedūrų masiškai etapais buvo išvežami į lagerius ir gulago kolonijas. Didėjo kalinamųjų skaičius, todėl kalėjimas buvo rekonstruojamas, perdaromos patalpos, statomi nauji statiniai. 1950 m. nusistovėjo kalėjimo Nr.6 struktūra: vietų skaičius – 440, darbuotojų skaičius išaugo 166, keitėsi ir jų tautybė sparčiai didinant rusakalbių darbuotojų skaičių. Okupantai akivaizdžiai ne itin pasitikėjo vietiniais gyventojais, be to buvo vykdoma rusinimo politika. Išlikę daug dokumentinės medžiagos apie minėtu laikotarpiu pašlijusią įstaigos vidaus tvarką, vadovų ataskaitose minimi masiniai ir nuolatiniai darbuotojų darbo drausmės pažeidimai, tokie kaip masinis alkoholio vartojimas darbo metu, neteisėti santykiai tarp darbuotojų ir nuteistųjų, vadovybės įsakymų ignoravimas ir t.t. Buvo imamasi priemonių pašalinti šiuos trūkumus, tačiau tai vyko sudėtingai. 1954 m. liepos 23 d. TSRS VRM įsakymu Nr. 0398 uždarytas kalėjimas Nr. 6 Marijampolėje ir jo bazėje įsteigta Kapsuko vaikų darbo kolonija gyvavusi vos dvejus metus (iki 1956 metų). Uždarymo dieną kalėjime buvo likę 82 kaliniai. Visi jie su asmens bylomis pervežti į kalėjimą Nr. 36 Kaune.

 

1956 m. liepos 31 d. LTSR VRM įsakymu Nr. 060 įsteigta griežtojo režimo pataisos darbų kolonija kuriai suteiktas kodinis pavadinimas Oč 12/3 (slaptuose dokumentuose PDK Nr. 3). 1957 – 1958 metais įstaigos šiaurinėje pusėje pastatytas pastatas sargybai, kuriame apgyvendinti tarybinės armijos kariai paskirti saugoti pataisos įstaigą. Ilgainiui įstaiga pradėjo dar labiau plėstis, ypatingai ėmė didėti gamybiniai pajėgumai, buvo statomi nauji gamybos cechai. Gamybinė kalėjimo dalis išaugo iki didžiulio metalurgijos fabriko, veikusio 24 valandas per parą ir savo gamybos produktus eksportuojančio į daugelį tuometinės Tarybų Sąjungos kraštus, tuo pačiu tapusio ir vienu didžiausių oro taršos Marijampolės apskrityje šaltiniu. Palaipsniui buvo statomi nauji nuteistųjų gyvenamieji pastatai, kito jų struktūra ir pataisos įstaigos teritorijos užstatymas. Iki šių dienų išlikęs tik vienas iš dalies autentiškas 1930 m. statytas statinys – raudonų plytų buvęs pagrindinis T raidės formos kalėjimo pastatas.

 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. gruodžio 24 d., įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 10 d. nutarimą Nr. 415 „Dėl Vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių sukūrimo ir šių dalinių nuostatų patvirtinimo“, LR VRM 1-mo pulko 3-ios kuopos kariai, kartu su kolonijos pareigūnais, perėmė kolonijos apsaugą iš tarybinės armijos. 1992 m. spalio 27 d. LR VRM įsakymu Nr. 619 Marijampolės kolonijos pavadinimas Oč 12/3 pakeičiamas į Pataisos reikalų departamento Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų koloniją. 1998 metais Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonija teisiškai buvo padalinta į du juridinius asmenis, t.y. Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų koloniją ir Valstybės įmonę prie Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos. Nuo 2000 metų rugsėjo 1 d. Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonija, kaip ir visos kitos įkalinimo įstaigos bei pats Pataisos reikalų departamentas, iš Vidaus reikalų ministerijos žinios buvo perduota Teisingumo ministerijos žinion, pareigūnų sukarintos tarnybos statusas pasikeitė į civilinį statutinės tarnybos statutą. Pataisos reikalų departamentui sugražintas jo ikikarinis pavadinimas – Kalėjimų departamentas. Įgyvendinant 2002 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ir vidaus reikalų ministrų įsakymą Nr. 319/546 „Dėl pataisos darbų kolonijų apsaugos perėmimo“, 2003 m. balandžio 14 d. minėti ministrai pasirašė įsakymą Nr. 1V-120/100 „Dėl apsaugos perėmimo“, pagal kurį tų pačių metų balandžio 30 d. 11.00 val. pataisos darbų kolonijos darbuotojai perėmė ginkluotą kolonijos teritorijos apsaugą iš Vidaus reikalų ministerijos 1–ojo pulko karių. Įsigaliojus naujiesiems baudžiamajam, baudžiamojo proceso bei bausmių vykdymo kodeksams, kuriais visą bausmių skyrimo ir vykdymo sistemą buvo siekiama reformuoti bei modernizuoti humaniškumo ir žmogaus teisių gerbimo linkme, 2003 m. balandžio 24 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 514 nutarta pervadinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijosMarijampolės griežtojo režimo pataisos darbų koloniją – Marijampolės pataisos namais.

 

Marijampolės pataisos namai. Vietų skaičius – 1133, įstaigoje bausmę atlieka pilnamečiai vyrai, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, ir pavojingi recidyvistai, kuriems teismas nustatė atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. 2004 metais Marijampolės pataisos namuose įrengta 80 vietų areštinė. Šioje areštinėje bausmę atlieka pilnamečiai asmenys, kuriems už nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą teismas paskyrė atlikti arešto bausmę.

Informacija atnaujinta 2013 m. gruodžio 30 d. 18:14

Pusiaukelės namai

Ko tikėtis atėjus į pasimatymą?

Naujienlaiškis

Įveskite el. pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos