„Savanoriai įkalinimo įstaigose: žmonės ir istorijos“ – taip vadinosi praktinė konferencija, vykusi Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Joje dalyvavo ir įkalinimo įstaigose besilankantys savanoriai, ir Teisingumo ministerijos bei Kalėjimų departamento atstovai, ir įkalinimo įstaigų darbuotojai.

„Šiemet yra paskelbti savanorystės metai, todėl simboliška ir gražu, kad mes juos baigiame pagerbdami žmones, kurie yra be galo svarbūs bausmių vykdymo sistemai. Jie ateina į įkalinimo įstaigas ir darbuojasi, bet skirtingai nuo įsidarbinusiųjų negauna atlygio už šią veiklą. Kalbėdamas su jumis aš supratau, kad pagrindinis atlygis jūsų veikloje – tai tikėjimas ir prasmės ieškojimas bei suradimas, džiaugsmą jums teikia rezultatas, kai matote pokytį žmoguje, su kuriuo jūs bendravote ir davėte jam kažką tokio, kas paskatino nuteistąjį keistis, domėtis, bendrauti“, - sveikindamas į renginį susirinkusius savanorius sakė Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas.

Įstatyme yra numatyta, kad bausmių vykdymo sistemoje įkalinti asmenys turi dirbti, užsiimti darbine ir kitokia veikla. Tačiau, pasak Kalėjimų departamento vadovo, ne paslaptis, kad dėl infrastruktūros, tinkamos įrangos, personalo trūkumo sudėtinga visiems nuteistiesiems pasiūlyti darbus, pakankamai užsiėmimų.

„Todėl kalbant apie nuteistųjų užimtumą – vienintelė pagalba esate jūs, savanoriai, kurie ateinate į įstaigas ir organizuojate nuteistiesiems veiklas, renginius – ar tai būtų dvasinės veiklos, ar muzikiniai, kultūriniai užsiėmimai. Visi jie yra svarbūs. Ačiū jums už šią veiklą, ir tikiu, kad plėsis ir ji, ir jūsų ratas“, - dėkodamas savanoriams sakė V. Kulikauskas.

Savanorių veikla svarbi bausmių vykdymo sistemai dėl to, kad savanoriai, iš laisvės ateidami ir bendraudami su bausmę atliekančiais žmonėmis, skleidžia ir visuomenei žinią, jog nuteistieji yra tie žmonės, kuriems reikalingas kitų palaikymas, pagalba ar netgi paprasčiausias bendravimas, jog, nesijausdami atstumtaisiais, jie gali grįžti į visuomenę kaip visaverčiai jos nariai, o pakartotinio nusikalstamumo tikimybė didėja su kiekvienu pasmerkimu, atstūmimu. Visuomenė kol kas vis dar turi daug mitų, išankstinių nuostatų dėl nuteistųjų. Tik per savanorystę įmanoma griauti tuos mitus, nešti žinią, kad nuteistieji neturi gyventi atskirtyje.

Konferencijoje savanoriai dalijosi savo patirtimis ir istorijomis, kurias patyrė lankydamiesi įkalinimo įstaigose. Be to, jų bendravimas su įkalintais žmonėmis atskleidžia, kad kiekvienas bausmę atliekantis – irgi atskira istorija, ir kartais tą žmogaus istoriją savanorio ištiestomis rankomis ir atverta širdimi galima pakeisti, perrašyti iš naujo.