Kiekvienas žmogus turi teisę atsitiesti po padarytos klaidos ir bandyti grybšniais kabintis į gyvenimą. Kalėjimų departamente dirbančių Probacijos tarnybų pareiga – ištiesti ranką ir padėti atsistoti, pradėti viską iš naujo. Panevėžio apygardos probacijos tarnybos vyresnioji inspektorė Agnė Jarušauskaitė prisimena vieno prižiūrimojo sėkmės istoriją.

„44-erių Viktoras Dichtiar iš įkalinimo įstaigos grįžo pernai balandį. 2008-aisiais vyras buvo nuteistas devyneriems metams nelaisvės. Atlikęs didžiąją dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, už teigiamą elgesį pataisos įstaigoje bei iniciatyvą dirbti buvo paleistas lygtinai.

Per ilgą kalėjimo laiką iširo Viktoro šeima, išėjęs į laisvę probuojamasis nebeturėjo namų, todėl turėjo apsistoti Vilniaus arkivyskupijos Caritas nakvynės namuose ir pradėti gyvenimą nuo nulio. Kad galėtų apsigyventi nakvynės namuose, Viktorui reikėjo pateikti pažymą iš paskutinės gydymo vietos. Laimingas atsitiktinumas lėmė, kad Viktorui teko atvažiuoti į ankstesniąją gyvenamąją vietą – Ignalinos rajoną. Vyras panoro aplankyti savo vaikus bei artimuosius, gyvenančius netoliese. Ir jam labai pasisekė, nes jo žmonos mama pagailėjo vyro ir jo vargano likimo – pasiūlė apsistoti pas ją. Su savo vaikais Viktoras visuomet palaikė artimus ryšius, todėl apsidžiaugė, kad galės gyventi netoli sūnų.

Jau nuo pirmųjų apsilankymų Probacijos skyriuje buvo akivaizdi Viktoro motyvacija keisti gyvenimo būdą, dirbti. Probuojamasis neslėpė, jog prieš atliekant laisvės atėmimo bausmę, buvo priklausomas nuo alkoholio, tačiau būdamas pataisos namuose turėjo laiko apmąstyti savo gyvenimą ir nuspręsti keisti jį teigiama linkme. Pataisos namuose jis dalyvavo įvairiose programose, kurios padėjo pradėti mokytis savarankiškai bei teisėtais būdais siekti gyvenimo tikslų ir spręsti iškylančias problemas. Grįžus į laisvę, Probacijos skyrius visapusiškai skatino ir palaikė šią teigiamą prižiūrimojo motyvaciją.

Vis dėlto Viktoras labai išgyveno, kad neturi pajamų ir darbo. Ignalinos rajone aukštas nedarbo lygis, todėl rasti darbą nebuvo paprasta.  Darbo birža jam neturėjo ką pasiūlyti. Kartą Viktoras Probacijos tarnybos darbuotojams papasakojo, kad prieš bausmės atlikimą dirbo vienoje statybų įmonėje ir norėtų vėl dirbti tokį darbą. Probuotojai  pasiūlė pasikalbėti su ankstesniais darbdaviais, paskatinome pasitikėti savo jėgomis ir, nepraėjus nė porai savaičių, Viktoras jau dirbo ankstesnėje darbovietėje – statybininku UAB „Meleksas“.

Į Probacijos tarnybą Viktoras visuomet atvykdavo laiku, elgėsi kultūringai, mandagiai, mus džiugino atviras ir nuoširdus jo bendravimas. Ir nors vyriškis nesiskundė, buvo patenkintas tuo, kad turi namus, dirba, gyvena šalia vaikų, tačiau vis dažniau prasitardavo, kad kyla problemos su žmona. Moteris vis lankosi pas savo motiną neblaivi ir, pasak prižiūrimojo, jį provokuoja, priekaištauja, reikalauja pinigų. Tai blogai veikė nuteistąjį, kėlė jam didelę nervinę įtampą. Jis vėl pavartojo alkoholio, kartą buvo nubaustas administracine tvarka. Tačiau pats sugebėjo atsitiesti, atvykti į Probacijos tarnybą, prisipažinti nusižengęs, todėl, neprarado mūsų tarnybos pasitikėjimo, toliau tarėmės, kaip spręsti susidariusią nepalankią situaciją. Viktoras, supratęs, kad tolimesni tokie santykiai su žmona „geruoju nesibaigs“, nusprendė išsituokti. Galutinai nutraukus santuoką, tapo sudėtinga gyventi pas buvusios žmonos motiną. Tačiau likimas Viktorui ir vėl nusišypsojo – kartą atvykęs į Probacijos tarnybą, Viktoras pranešė, jog susipažino su puikia moterimi, užmezgė rimtus santykius ir ketina susituokti. Netrukus prižiūrimasis savo ketinimus įgyvendino, susituokė ir apsigyveno žmonos namuose. Dabar gyvena gražiai kartu su naująja žmona, šeimoje santykiai darnūs, visi bendrauja su Viktoro vaikais.

Nuėjęs nelengvą gyvenimo kelio dalį, Viktoras pagaliau jaučiasi laimingas, užimtas, reikalingas ir galintis padėti šeimai ir artimiesiems, dirba mėgstamą darbą ir save realizuoja kaip pilnavertis visuomenės narys,“ – pasakoja A. Jarušauskaitė.